Erdvės ir veikėjo santykis F. Kafkos novelėse „Metamorfozė“ ir „Pranešimas akademijai“

Vilnius 2009

Noveles „Metamorfozė“ ir „Pranešimas akademijai“ sieja individo egzistencijos, žmogiškumo ir gyvūniškumo problematika. Jose vaizduojama pagrindinio herojaus metamorfozė („Metamorfozėje“ komivojažierius Gregoras Zamza virsta vabalu, o „Pranešime akademijai“ beždžionė Raudonasis Pėteris sužmogėja) ir keliamas klausimas, kur yra riba tarp žmogaus ir gyvūno. Vaizduojamam protagonisto virsmui ir jo kaip individo ir socialinio vieneto egzistencijai didelį poveikį daro jį supančios erdvės, tarp kurių nubrėžtos aiškios ribos. Per erdves atskleidžiama individo laisvės problematika. „Metamorfozėje“ herojaus, virtusio vabalu, judėjimas erdvėse apribojamas, jis „įkalinamas“ uždaroje erdvėje. Šis judėjimo laisvės apribojimas pastebimas kritiniuose ribų peržengimo taškuose. „Pranešime akademijai“ pagrindinio veikėjo virsmą žmogumi tiesiogiai lemia erdvės pasikeitimas, o laisvės problematika atskleižiama vėlesniu jo perėjimu iš uždaros erdvės į atvirą, tačiau taip pat individą ribojančią erdvę. Erdvių ir jų ribų svarbą novelėje „Metamorfozė“ laiške leidėjui pabrėžė pats F. Kafka, kaip galimą iliustraciją viršelio apipavidalinimui siūlydamas sceną, kurioje tėvai ir prokuristas ar tėvai ir sesuo stovėtų apšviestame kambaryje šalia pravirų tamsoje skendinčio Gregoro kambario durų . Galima būtų spėti, jog F. Kafka, primygtinai teigdamas, kad vabalas negali būti vaizduojamas viršelyje , daro užuominą į tai, kad jis pats pasakojime ypatingą svarbą teikia ne (ar ne vien tik) paties vabalo, Gregoro Zamzos, figūrai, o išorinėms aplinkybėms – erdvėms, figūrų konsteliacijai jose, ribų nustatymui tarp erdvių, erdvinei ir spalvinei (šviesa-tamsa), gyvūno ir žmogaus opozicijai.

„Metamorfozėje“ galima išskirti pagrindinę opozicijų porą – vidaus, arba sąlyginai uždarą asmeninę subjekto erdvę, ir išorės, arba kitų žmonių užimamą erdvę. Šiuo padalijimu remiasi ir kitų opozicinių porų (pavyzdžiui, šviesa-tamsa, žmogus-gyvūnas) priskyrimas vidaus ar išorės erdvei. Toks erdvinis dualizmas gali būti lyginamas su spektaklio padalijimu į scenas: pasakojimo, kaip ir spektaklio, scenos pasižymi laiko tėkmės pastovumu, jas skiria veiksmo vietos kaita tarp Gregoro kambario ir svetainės, laiko šuoliai, figūrų pasirodymas ir „nužengimas nuo scenos“ .

Panašiai ir novelėje „Pranešimas akademijai“ galima išskirti uždarą vidaus (narvo, kurį riboja sienos) ir išorės (žmonių) erdves. Pagrindiniam novelės pasakojimui, įrėmintam pranešimo skaitymo laiko ir erdvės, būdingas horizontalus perėjimas iš vienos erdvės į kitą, atspindintis herojaus virsmą žmogumi. Novelės herojus, beždžionė Pėteris, išgyvena vidinę – sąmonės – metamorfozę, kurią tiesiogiai paskatina patekimas į uždarą narvo erdvę, sąlygojantis norą ištrūkti į išorinę (žmonių) erdvę. Perėjimas iš vienos erdvės į kitą vyksta palaipsniui. Laisvas laukinis gyvūnas žmonių pagaunamas ir įkalinamas narve garlaivio tarpudenyje: „Tai buvo ne keturių, o trijų sienų narvas, ketvirtąją atstojo dėžė, prie kurios buvo pritvirtintos grotos. Narvas buvo per žemas atsistoti ir per siauras atsisėsti.“ Uždarą narvo erdvę iš dalies būtų galima lyginti su Gregoro kambario erdve „Metamorfozėje“. Narvas apibūdinamas epitetais „per žemas“, „per siauras“, o Gregoro kambarys – „per mažas“ . Tai rodo erdvės netinkamumą joje esančiam kūnui (arba atvirkščiai). Šis erdvės ir kūno santykis pakinta Pėteriui perėjus į kitą (išorės) erdvę, tinkamesnę žmogui, o Gregorui – patyrus fizinę metamorfozę.

Beždžionės Pėterio narve tarp lentų yra plyšys: „Tiesa, tarp jų buvo vienas plyšys, kurį pastebėjęs sukaukiau iš kvailo džiaugsmo, tačiau pro jį net negalėjau prakišti uodegos ir neįstengiau praplatinti, pridėjęs visą savo beždžionišką jėgą.“ Jis galėtų būti apibūdinamas kaip galimas išėjimas iš erdvės, nes sukuria laisvės iliuziją, lygiai kaip langas Gregoro kambaryje, per kurį Gregoras bando palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu: „nepatingėdavo prisistumti prie lango krėslą, paskui įsiropšdavo į jį ir rymodavo ant palangės“ . Tačiau langas nesukuria realaus išėjimo iš vidaus erdvės, be to, Gregoro regėjimas kasdien silpo, todėl tai, kas yra už lango, jis labiau įsivaizduodavo ir nuvokdavo, nei matydavo: „rymodavo ant palangės gal vien iš įpratimo, minėdamas, kaip gera būdavo anksčiau žiūrėti pro langą. Mat sulig kiekviena diena vis neaiškiau matė net panosėje esančius daiktus“ . Taigi, tiek plyšys, tiek langas lieka menku išorinio pasaulio egzistencijos patvirtinimu ir laisvės simboliu.

Beždžionės Pėterio narvas – laikina subjekto erdvė, iš kurios jis nusprendžia ištrūkti: „Amžinai priešais matydamas tą dėžę, būčiau tikrai nudvėsęs. …todėl lioviausi buvęs beždžionė.“ Toks herojaus apsisprendimas galėtų būti laikomas besiformuojančio žmogiškumo – laisvo apsisprendimo ir valios – apraiška. Gregoro metamorfozė, atvirkščiai, yra nevalinga. Jo kambarys taip pat ne laikina, o nuolatinė subjekto ervdė, kur tarp gerai pažįstamų keturių sienų yra daug Gregoro daiktų: rašomasis stalas, „ant kurio paskleisti medžiagų kolekcijos pavyzdžiai“, „iš iliustruoto žurnalo iškirptas ir įstatytas į dailius paauksuotus rėmus paveikslas“ . Jie simbolizuoja žmogaus buvimą ir jo identiteto raišką erdvėje, savotišką šios erdvės „pasisavinimą“, pavertimą sava, gyvenama. Tačiau subjekto erdvė nebėra jam visiškai sava, nes Gregoras virtęs vabalu, o erdvė apibūdinama kaip „žmonių kambarys“ . Toks apibūdinimas nurodo kambario funkciją ir sukuria kūno ir erdvės (kambario) opoziciją, nes „baisingo vabalo“ egzistencija „žmonių kambaryje“ atrodo netinkama. Tai, kad subjektas svetimas net savoje erdvėje, paryškina kontrastą tarp vabalo (o tiksliau – vabališko kūno) ir žmogiškos – ne tik asmeninės subjekto, bet ir išorinės – erdvės. Pats vabalo kūnas taip pat galėtų būti traktuojamas kaip erdvė. Jis Gregorui, išlaikiusiam žmogišką sąmonę, yra svetimas, herojus negali iš karto apsiprasti su pakitusiu kūnu ir jo suvaldyti: „prasidėjo vargai, ypač dėl kūno platumo“, „jis turėjo tik daugelį kojyčių, kurios visąlaik pakrikai ir nesuvaldomai kirbėjo“, „apatinė dalis, kurios, beje, dar nebuvo matęs ir gerai neįsivaizdavo, pasirodė sunkiai pajudinama“ . Žvelgiant į vabališką kūną kaip į indą ar erdvę, įkalinančią žmogaus identitetą ir sukuriančią savotišką ribą, kurios negalima peržengti, jį galima būtų laikyti netinkamo kūno metafora, svetimkūniu, mechanizmu, kuris nesileidžia kontroliuojamas . Tačiau Gregoro kambarys nėra nekintanti erdvė. Herojui po truputį apsiprantant su vabalo kūnu jo erdvė taip pat „vabalėja“: Gregoras, iš neturėjimo ką veikti įprato „ropinėti sienomis ir lubomis“ ir palikdavo ant sienų „savo klijų“ , todėl jo sesuo, kad Gregoras turėtų daugiau vietos, nusprendžia išnešti iš kambario baldus. Baldų išnešimas simbolizuoja Gregoro-žmogaus erdvės virtimą Gregoro-vabalo erdve. Čia keliamas retorinis klausimas: „Nejau iš tiesų jam patiks, jei šiltas, paveldėtais baldais jaukiai apstatytas kambarys virs urvu, kur galės visur netrukdomas ropinėti ir per tai greičiau visai pamirš savo žmogišką prigimtį?“ Žmogiškų daiktų praradimas Gregorui reiškia žmogiško identiteto naikinimą, kuriam priešinasi jo išlikusi žmogiška sąmonė: „…[Gregoras] juto, kad ilgai to neištvers. Jos krausto jo kambarį; gabena iš jo viską, kas jam miela (…) Ir jis išlindo …pabėginėjo į šalis, nežinodamas, ką pirmiausia gelbėti, paskui pamatė ant sienos kailiais apsidariusios damos portretą, greitai užsiropštė į viršų ir prisiplojo prie stiklo, maloniai vėsinančio įkaitusį pilvą. Bent jau to paveikslo …dabar jau niekas nepaims.“ Bandymas išsaugoti kokį nors daiktą, kuris priklausė Gregoro-žmogaus erdvei, simbolizuoja bandymą išgelbėti likusį savo žmogiškumą. Tačiau herojaus erdvės kitimas nepriklauso vien nuo jo paties: jo seseriai, nukamuotai darbo, įgrįsta tvarkyti Gregoro kambarį, todėl čia prisikaupia „dulkių, tuoj pakylančių bent kiek pajudėjus“ . Be to, kintant išorinei erdvei (vienas kambarys išnuomojamas, „įnamiai“ pietauja svetainėje), kinta ir subjekto erdvė: namiškiai įpranta „visus atliekamus daiktus nešti jo kambarin“ , todėl Gregoro kambarys tampa savotišku dulkinu sandėliu, o ir jis pats, nors ir išlaiko žmogišką sąmonę, šeimos nariams tampa lyg niekam nereikalingu daiktu, kuriuo reikia atsikratyti . Dar vieną papildomą erdvę, erdvę erdvėje, sukuria kambaryje esanti kanapa, po kuria herojus slepiasi nuo žmonių. Atsitraukdamas i šią erdvę, Gregoras bando apsaugoti seserį ir motiną nuo pasišlykštėjimo ir išgąsčio, pamačius jo vabališką kūną , norėdamas seserį „nuo to nemalonaus reginio apsaugoti“ jis netgi „atsinešė lininę maršką, užtiesė ja kanapą … ir nuleido kraštą lig pat žemės, kad sesuo net pasilenkusi jo nematytų“ . Čia slėpdamasis Gregoras stengiasi išvengti kontakto su žmonėmis, todėl ši erdvė gali būti laikoma visiškos saviizoliacijos simboliu.

Beždžionės Pėterio buvimas narve yra adekvatus jo gyvūniškumui – „iš pradžių taip laikyti laukinius žvėris yra geriausia“ – ir tinkamas tol, kol herojus nėra aplinkinių suvokiamas kaip žmogus. „Pranešime akademijai“ F. Kafka daro užuominą į Charlzo Darwin’o (Charles Darwin) evoliucijos teoriją, kurioje teigiama, kad žmogus dėl natūralios atrankos ir jos lemtų genų mutacijų esą palaipsniui išsivystęs iš beždžionės. Beždžionės Pėterio virsmas žmogumi, nepatiriant fizinės metamorfozės – lyg sutrumpintas evoliucijos teorijos variantas, kartu ironizuojantis žmonių žmogiškumą. Visų pirma, herojus savo pranešime teigia, kad „jūsų beždžioniškasis praeities periodas, ponai, nebus tolimesnis už maniškį“ , nors jį nuo beždžioniškos praeities teskiria penkeri metai . Ironiškas požiūris į tai, kas žmogiška, atskleidžiamas ir vaizduojant beždžionės sužmogėjimo etapus. Pėteris mokosi, megdžiodamas žmones: „Kaip lengva buvo žmones pamėgdžioti. Spjaudytis išmokau jau pirmomis dienomis. (…) Pypkę netrukus rūkiau kaip senis… Sunkiausia buvo priprasti prie degtinės. …truko kelias savaites, kol pergalėjau save.“ Čia galima būtų išskirti tris žmogėjimo etapus: gebėjimas spjaudytis (kadangi spjaudytis Pėteriui išmokti lengviausia) tikriausiai mažiausiai skiria žmogų nuo gyvūno. Žalingi žmonių įpročiai – rūkymas ir degtinės gėrimas – formuoja herojaus supratimą apie tai, kaip dera elgtis žmogui, ir, rodos, labiausiai priartina jį prie buvimo žmogumi. Pripratimas prie degtinės, kaip buvimo žmogumi patvirtinimas, įgauna didžiausią reikšmę, bent jau žmonių erdvėje: „Į šias mano vidines kovas žmonės kažkodėl žiūrėjo rimčiau negu į visa kita.“ Taip pat (ironiškai) galima sakyti, kad alkoholis priveda herojų prie esminio persilaužimo. Jis, „kaip prityręs gėrėjas“ ištuština degtinės butelį ir ištaria pimąjį savo žmogišką garsą: „kitaip negalėdamas, tarsi kažkieno verčiamas, besisukančia galva trumpai drūtai riktelėjau „ei!“, ištariau žmogišką garsą, sulig juo peršokau į žmonių bendriją…“ Kalba atveria Pėteriui išejimą iš uždaros narvo erdvės į žmonių erdvę, kurią galima apibūdinti kaip sąlyginai atvirą. Tuo tarpu Gregorui, praradusiam kalbos dovaną, bet koks išėjimas iš vidaus erdvės yra užkertamas.

Pėteris, savo sąmoningai pasirinktą virsmą žmogumi ir išėjimą į išorės, žmonių, erdvę, vadina išeitimi, tačiau ne laisve: „Iki tol aš turėjau tiek daug išeičių, o dabar jokios. (…) Bijau, kad jūs netiksliai suprasite, ką aš laikau išeitim. Tą žodį aš vartoju pačia paprasčiausia ir tiesiausia prasme. Ir sąmoningai nesakau „laisvė”. (…) Ne, laisvės aš nenorėjau. Tiktai išeities; dešinėj, kairėj, kur nors; neturėjau jokių kitų norų“. Žmonių erdvėje jo laisvė taip pat apribota: „…prieš mane dvi galimybės: zoologijos sodas arba varjetė.“ Zoologijos sodą pats herojus apibūdina kaip dar vieną naują narvą , tačiau išoriškai būdamas beždžionė ir negalėdamas visiškai įsilieti į žmonių bendruomenę Pėteris priverstas rinktis mažesnę blogybę, arba, performuluojant – kitą didesnį narvą – varjetė. Tačiau didesnėje erdvėje, kaip kad Gregoras, slėpdamasis po kanapa, Pėteris iš dalies izoliuojasi pats – tūnodamas savo žmogiškame kambaryje, kiūtodamas supamoje kėdėje ir žiūrėdamas pro langą.

Gregoras savo kambaryje įkalinamas prievarta: jis pats bando ištrūkti iš vidaus erdvės, bet yra vis nuginamas atgal, žmonės uždaro jo kambario duris iš išorės. „Metamorfozėje“ vienintelis peržengiamas, nors ir ne besąlygiškai atviras, išėjimas į išorės erdvę – durys į svetainę, su kuria ribojasi Gregoro kamabrys. Slenkstis ir durys simbolizuoja ne tik išėjimo galimybę, bet ir įkalinimą, draudimą patekti į kitą erdvę, ribą tarp išorės ir vidaus erdvių. Ši riba tampa vis ryškesnė Gregorui bandant ją peržengti. Durys iš „vidaus“ atidaromos tik kartą, atėjus prokuristui: Gregoras „ėmėsi burna sukti spynoje esantį raktą. …ir padėjo galvą ant rankenos, norėdamas visiškai atidaryti duris.“ Herojus pirmą kartą peržiangia ribą, skiriančią vidaus ir išorės erdves. Iki to momento, kol buvo atidarytos durys, prokuristas ir šeimos nariai bandė su Gregoru užmegzti ryšį iš išorės, su juo šnekėtis, patekti į vidų. Situacijai pasikeitus ir į išorę patekti bei ryšį su žmonėmis bandant užmegzti Gregorui, šis buvo nesuprastas. Visų pirma, šokiravo jo vabališka išvaizda, be to, jis buvo sužeistas: „iš burnos pasirodė rudas skystis, jis tekėjo ant rakto ir lašėjo ant grindų.“ . Herojaus kalba ir judesiai buvo nežmogiški, gąsdinantys. Pasikeitusią situaciją ir Gregoro įkalinimą simbolizuoja ir tai, kad, tėvui įvarius Gregorą atgal į kambarį, „raktai buvo įkišti kitoj pusėj.“ Durys į svetainę tampa ne tik riba tarp erdvių, bet ir riba tarp žmonių. Po to, kai vabalu virtęs Gregoras šia ribą peržengia, tampa aišku, kad jam ją peržengti draudžiama, o šios durys – praėjimas, skirtas tik žmonių kūnams . Netrukdoma šią ribą peržengia sesuo, nešdama Gregorui valgyti ar eidama tvarkyti kambario, motina ir tarnaitė, o vabalu virtęs Gregoras, tėvo varomas į kambarį ir besisprausdamas pro duris, susižaloja: „Viena jo kūno pusė pakilo, jis visas persikreipė, nusibrozdino šoną, ant baltų durų liko bjaurios dėmės, netrukus visai įstrigo ir vienas nebūtų įstengęs nė krustelėti, kojytės vienoj pusėj drebėdamos kabojo ore, kitoj buvo skaudžiai prispaustos prie grindų, – tada tėvas iš užpakalio smarkiai riūktelėjo, padarydamas galą visoms kančioms, ir jis visas kruvinas lėkte įlėkė savo kambarin.“ Tuomet, kai herojus peržengia šią erdves skiriančią ribą, ima ryškėti sūnaus ir tėvo santykių, jų rolių šeimoje pasiskirstymo ir valdžios pasidalijimo problematika, kuri atsispindi kūrinio erdvėse. Kol Gregoras uždirbo pinigus ir išlaikė šeimą, tol jis buvo šeimos galva. Ir šeimos erdvė, dabar – išorinė, „kitų“ erdvė – jam buvo sava. Jam virtus vabalu, valdžią šeimoje į savo rankas perima tėvas. Kartu tėvas lyg ir „užvaldo“ šeimos erdvę – svetainę, kuri herojui tampa svetima. Pakitusi tėvo ir Gregoro padėtis pastebima ir iš tėvo elgesio su sūnumi: jis Gregorą šiurkščiai nugina atgal į kambarį „trypdamas kojomis, mojuodamas lazda ir laikraščiu“ , kurie tarsi tampa tėvo valdžios atributais, lygiai kaip ir nuolatos po sūnaus metamorfozės namuose dėvima uniforma. Tėvo valdžia prieš sūnų išryškėja ir Gregorui antrąkart peržengus ribą tarp erdvių. Motinai su seseria nešant iš jo kambario baldus, motina netyčia pamato Gregorą ir nualpsta, o šis, norėdamas kaip nors padėti seseriai atgaivinti motiną, išbėga į svetainę: „jis taip pat išbėgo į gretimą kambarį, tarsi būtų galėjęs, kaip anksčiau, seseriai ką nors patarti“ . Tačiau šeimos erdvėje Gregoras yra svetimas, joje valžią į savo rankas paėmęs tėvas. Tėvo valdžią šeimoje rodo ne tik „mėlyna uniforma su auksinėmis sagomis“ , bet ir visa jo povyza: „žengė …piktas, atmetęs atgal ilgus uniforminio švarko skvernus, susigrūdęs rankas į kišenes.“ Gregoras vėl išvaromas iš šeimos erdvės. Tėvas jį nugina atgal į jo kambarį, apmėtydamas obuoliais: „…tėvas ėmė jį bombarduoti. Prisikrovęs iš stovinčios ant bufeto vazos kišenes obuolių, jis mėtė juos į Gregorą vieną po kito, kol kas gerai nesitaikydamas.“ Ši scena atspindi socialinius žmonių santykius šeimoje bei visuomenėje. Tėvo ir sūnaus konfliktas perkeltine galėtų būti interpretuojamas kaip kova už būvį, kurią laimi stipresnis, o silpnas, visuomenei nenaudingas individas (neuždirbantis pinigų, neišlaikantis šeimos) yra pasmerktas – vienas obuolys, įstrigęs Gregoro nugaroje, „ko gero, visam laikui atėmė Gregorui kojas“ ir tampa viena jo mirties priežasčių. Trečią kartą peržengti ribą tarp erdvių Gregorą paskatina muzika: „Sesuo pradėjo griežti … Gregoras, muzikos suviliotas, išdrįso prišliaužti prie durų ir įkišo galvą į svetainę.“ Čia vėl keliamas retorinis klausimas: „Argi gyvulį būtų taip jaudinusi muzika?“

Kaip kad Gregoras, virtęs vabalu, iki savo dienų galo išsaugo bent dalį to, kas žmogiška, taip Pėteris, nors ir sužmogėjęs, neatsikrato gyvuliškų instinktų. Pėteris bando būti panašus į žmogų: pradeda dėvėti rūbus , išmoksta žmonių manierų, įgyja išsilavinimą – išsimokslinęs netgi pasiekia „vidutinio europiečio lygį“. Kuo toliau, tuo labiau jam žmogėjant, po truputį blėsta prisiminimai, ir apie savo beždžionišką praeitį Pėteris gali papasakoti tik remdamasis svetimais pasakojimais. Be to, dienomis jis nenori matyti savo šimpanzės, nes „jos žvilgsnyje atsispindi sutrikusio dresuoto žvėries kvailumas“ , kurį herojus pripažįsta, bet negali pakęsti . Visa tai byloja apie jo virsmą žmogumi, ar bent jau tai, kad herojus sąmoningai skatina savo vidinįnį virsmą (įgyja išsilavinimą) bei pats save pradeda laikyti žmogumi. Jis po truputį tolsta nuo savo beždžioniško identiteto, netgi niekina gyvūniškumą, kurį įžvelgia kitoje beždžionėje, ir laiko jį kvailumu. Tuo jis tarsi atsiriboja nuo beždžionių ir priskiria save žmonių bendruomenei. Tačiau jo „beždžioniška prigimtis dar ne visiškai pergalėta“ : Pėteris, vėlai naktį grįžęs iš pobūvių, beždžioniškai pasidžiaugia jo laukiančia maža pusiau dresuota šimpanze ; jis mėgsta nusimauti kelnes ir demonstruoti sužeistą užpakalį, ir dėl tokio – žmogui nepriimtino ir nepadoraus elgesio – susilaukia nemažai kritikos. Todėl žmonių erdvėje Pėteris netampa visiškai savas, o ir ji jam – tik dar viena, didesnė, tačiau vis tiek jį kaip individą ribojanti erdvė, kurioje herojus, po truputį prarandantis savo beždžionišką identitetą, dar vis nesusikūręs žmogiškojo. Visgi galima teigti, kad, bėgant laikui, herojus vis labiau įsisavina žmonių papročius ir įpročius, be to, laiko atžvilgiu lyginant herojaus santykį su žmonių erdve (iš karto į ją patekus ir pranešimo skaitymo metu) galima pastebėti didėjantį apsipratimą su nauja erdve ir mažėjantį herojaus svetimumą šiai erdvei.

Verta pastebėti, kad „Metamorfozėje“ ypač svarbus laiko ir erdvės santykis. Erdvė ir laikas kūrinyje sudaro vientisą kontinuumą, kurį kūrinio pradžioje pertraukia netikėtas veiksmo perėjimas į fantastinį – pagrindinio veikėjo metamorfozė: „pabudęs vieną rytą iš neramaus miego“ Gregoras Zamza virsta vabalu. Šį vientisą erdvėlaikio tėkmės nutraukimą S. Gradmann apibūdina kaip „iškritimą iš laiko, nubloškimą į grynai erdvine struktūra ir tvarka paremtą kambario sąrangą“ . „Iškritimas iš laiko“ prasideda Gregorui nubudus ir sutampa su herojaus metamorfozės pradžia. Pertrauktą erdvėlaikio tėkmę žymi neišgirstas žadintuvas: „Buvo pusė septynių, jau net po pusės, greit be penkiolikos, ir rodyklės ramiai sau sukosi toliau. Nejau žadintuvas neskambino?“ Laiko suvokimas tampa subjektyvus, nebepateikiamos konkrečios datos ar valandos, dienų kaita nustoja reikšmės. Veiksmas koncentruojamas į figūrų judėjimą ir veikėjų tarpusavio santykių vystymąsi erdvėse bei erdvių nulemtą veikėjų charakterių kaitą: šiuo atžvilgiu Gregoras nėra vienintelis, išgyvenantis metamorfozę – pasikeičia ir jo tėvo bei sesers charakteriai bei padėtis šeimoje. Subjektyvus laiko skaičiavimas baigiasi sulig pagrindinio veikėjo mirtimi: „Buvo kovo pabaiga.“ Po jo mirties šeimos nariams drauge „pirmąkart per paskutinius tris mėnesius“ išėjus iš namų, laikas nebeužgožiamas erdvės ir tarsi sugrįžta į įprastą tėkmę.

Tiek „Metamorfozėje“, tiek „Pranešime akademijai“ ervės ir jų atskyrimas viena nuo kitos sudaro kūrinio sandaros pamatą. Kūriniuose galima pastebėti griežtą figūrų priskyrimą vienai ar kitai erdvei, kurios suskirstytos į „žmonių“ ir „gyvūnų“, taip atribojant žmogiška ir gyvuliška. Tarp erdvių egzistuojančios ribos ir apribota herojaus judėjimo erdvėmis laisvė ypač išryškėja figūroms bandant pereiti iš vienos erdvės į kitą. Erdvinė priklausomybė egzistuoja taip pat ir laiko atžvilgiu.

Literatūros sąrašas

1. Kafka, Francas: Procesas. Pilis. Novelės. Vilnius: Vaga 1994 (Pasaulinės literatūros biblioteka. XX a. literatūra).
2. Binder, Hartmut: Kafkas „Verwandlung“. Entstehung. Deutung. Wirkung. Frankfurt am Main: Stroemfeld Verlag 2004.
3. Corngold, Stanley: Symbolic and Allegorical Interpretation. In: Corngold, Stanley: The Commentators’ Despair: The Interpretation of Kafka’s Metamorphosis. Port Washington, N.Y./London 1973: National University Publicaktions, Series on literary Criticism KENNIKAT PRESS. (S. 31-38)
4. Darwin’as, Charles: Evoliucijos teorija: http://www.darwins-theory-of-evolution.com/ [2009.04.26]
5. Gradmann, Stefan: Topographie – Text: Zur Funktion räumlicher Modellbildung in den Werken von Adalbert Stifter und Franz Kafka. Frankfurt am Main 1990: Verlag Anton Hain.
6. Hecker, Axel: An den Rändern des Lesbaren. Dekonstruktive Lektüren zu Franz Kafka: Die Verwandlung, In der Strafkolonie und Das Urteil. Wien 1998: Passagen Verlag.
7. http://gutenberg.spiegel.de/?id=5&xid=1363&kapitel=1#gb_found [2009.04.04]
8. Kafka, Franz: Briefe 1902-1924, hg. von Max Brod. Frankfurt am Main 1958: Fischer Taschenbuch Verlag.