Sapnas apie kelią, geltoną kaip mūsų saulė kaštonų žieduose

Nubusti prireiks laiko. Gal net ne vieno puodelio kavos. Tūkstančių žadintuvų, kurie taip ir liks neišgirsti. Šimtų šliūksnių šalto vandens.

Ar prisimeni, prisimeni? Kaip ėjom pasivaikščioti ir šnekėjom apie sapnus? Saulė žolėje, mano ir tavo saulė, saulė medžių šakose – ji kvepėjo kaštonais ir juokėsi. Ja paskui kvepėjo arbata ir džiūvėsėliai, kartais „arbatiniai“, kartais „su aguonomis“, visada virtuvėje. Tas sapnas apie kelią, geltoną kaip mūsų saulė kaštonų žieduose. Kelias buvo sau, buvo iš smėlio, ir vingiavo tolyn. Mes irgi buvom: tu – sau, o aš – sau. Tuo keliu vis pirmyn. Aplink – pievos, laukų gėlės, šiūruoja žolynai. Bitės dūzgė geltonais pilvais mūsų pievoje. Kažkur toli už miško turėjo būti upė. O upėje žydėjo lelijos. Jų baltos šypsenos – žaliuose vandenyse, žydram danguj. Tarp žemės ir dangaus kabojo laumžirgiai. Jie slydo lėtai blizgėdami, tyliai tūpteldavo ant nendrės, atsispirdavo, strykteldavo ant viksvos, susidurdavo nosimis, baikščiai atsitraukdavo vienas nuo kito, uosdavo lelijas ir kartu kildavo į saulę. Bet upė buvo už miško, o mes ėjom savo keliu. Ėjom kartu, bet aš – sau, o tu – sau. Aš jaučiau, kaip tu šypsaisi. Šypsojausi ir aš. Ir mūsų kojos – dvi tavo, dvi mano – ėjo keliu ir metė šešėlį. Šešėlis ir kojos atsirėmė į pievą tiesiai prieš mus. O mūsų kojos kaip ėjo kartu, taip ir nuėjo: mano – sau, tavo – sau. Viskas buvo taip seniai. Ir taip be galo susapnuota.

Kavoje mirga saulės zuikučiai. Ir šaltas vanduo nepadeda pabusti. Aš jau beveik atėjau. Bet visi žadintuvai sustojo. Mums beliko tik laukti, kol laikas pats ateis. Nežvelk per petį, kai miražai duš. Patrauksim palei upę naujų kelių ieškoti.